vienopas

vienópas, -a adj. (1) [K], Š, RŽ; P.Skar 1. B389, N, DŽ, NdŽ, FrnW, KŽ vienodas, vienoks, toks pat: Vienópi daiktai, t. y. toks tas, toks anas J. Mūsų vienópa kalba Pkp. Gilybė šio[je] pusė[je] nevienópa, bet visur gilu BM 262(Šl). Jų (latvių ir lietuvių) kalba yra vienopos šaknies A1884,7(J.Šliūp). Vaikai pereis… nuo vienopų ant daugeriopų ir įvairių [daiktų ir samprotavimų] A1884,118. Neiškęs jie naujienų gyvenime, vienopame nuo seno V.Kudir. Raštas vienopas ir kožnas tą saviškai skaito ir išmano Ns 1848,1. Vienopa prova teesie namiškams ir ateiviui, kurs tarp jūsų gyvena CI530. Išpuola žinot skaitlių nusidėjimų vienopų ir tų pačių srš. ^ Vis tikt žodžio sakymo beklausant, žmogus ant galo kai vienopo valgio atgrysta (pamokslo nusibosta klausyt) Ns1832,10.

vienópai adv. NdŽ, FrnW, KŽ, Rd: Nevienópai kalba žmonės DŽ. Antanas niekad jos paklausimų neišjuokė ir vienopai aiškino, ar tai prasti dalykai, ar svarbūs Vrp1889,115.

2. vientisas, vienalytis: Žmonės norėjo suprasti, ar žmogus yra vienopas, ar sudėtas asmuo Vd.